„Perfekcionizmas yra engėjo balsas, žmonių priešas. Jis laikys tave, ribos ir varys iš proto visą gyvenimą ir bus pagrindine kliūtimi tarp tavęs ir to „prakeikto“ švaraus lapo. Aš manau, kad perfekcionizmas remiasi kankinančiu įsitikinimu, kad jeigu eisi pakankamai atsargiai, kiekvieną žingsnį žengdamas taip, kad tik išvengtum akmenų, tau nereikės mirti. Tiesa yra ta, kad tu vis tiek mirsi, o tie žmonės, kurie net nežiūri į savo kojas, padarys daug geriau už tave ir patirs žymiai daugiau smagumo tai darydami…“- Anne Lamott.

Neaiški pradžia tegu būna tiems, kurie pradeda.

O mes, profesionalai, gerbiami už savo žinias ir patirtį, tokiam ieškojimui negalime gaišti laiko.

Mes kovojame prieš nežinojimą.

Mes neužduodame „kvailų“ klausimų, vengiame pirmųjų bandymų ir bet kokiais būdais stengiamės išsisukti nuo nesėkmių.

Mes nekreipiame dėmesio į nuolat prieš mus išnyrančias idėjas ir galimybes, kurdami aiškumo ir užtikrintumo iliuziją kelyje, kuris yra nežinomybė.

Daugelis papildomai pasikrauname tėvų, draugų ar pažįstamų įtikinėjimais, kad reikia eiti tvarkingai. Eiti ten, kur stabilu, kur yra „daugiau tikrumo“, ir gink Dieve, neužsiimti ekperimentavimais, kurie gali negailestingai blokšti žemėn…

Ir tada mes nustembame, kad ESAME UŽSTRIGĘ.

Mano vidinis nepasitenkinimas tuo, kur ir kaip dirbu, augo palaispsniui, augindamas apsauginį šarvą toksiškai aplinkai, koncentravimuisi į problemas, o ne sprendimus, perdėtam egoizmo demonstravimui ir veidmainystei.

Kuo daugiau priešinausi viduje, tuo labiau skaudėjo.

Vidinės tuštumos ir jausmo, kad esi uždarytas į narvą, nenumalšino statusas, įvertinimas, žinojimas, kaip ir ką reikėtų daryti, pinigai.

Sprendimas palikti „auksinį narvelį“ brendo ilgai, bet tas jausmas, kai jį palikau, atpirko visas skausmingomis abejonėmis persmelktas valandas su kaupu.

O tada prasidėjo „pradedančiojo“ kelionė. Su klystkeliais, užstrigimais, nesupratimais ir nesusipratimais…

Kelionė, kurioje perfekcionisto įpročiai turėjo būti pakeisti pradedančiojo įpročiais.

Pradedančiojo, puoselėjančio atvirumą galimybėms ir smalsumą visuose dalykuose, pradedant kavos puodeliu ant savo pusryčių stalo (taip, kadangi viena pirmųjų idėjų palikus korporatyvinį darbą, buvo kavinės atidarymas, praėjau bazinį pradedančiojo baristos kursą:) ir baigiant savo ateities karjeros keliu.

Taigi, dariau tai, ką daro pradedantysis. Kartais atrodžiau, kaip visiškas pradedantysis (nes didelės kompanijos už nugaros nebebuvo ir duris teko atidarinėti pačiai – neįtikėtina, koks nekomfortiškas jausmas, bent pradžioje!).

Ir nepaisant to, kad po penkiolikos metų sąliginio saugumo pasaulį priimti visiškai atvirai ir su smalsumu nėra taip jau paprasta, aš supratau vieną dalyką, kuris kartu yra ir paprastas, ir sudėtingas.

Supratau, kad reikia leisti dalykams vykti ir atrodyti tokiems, kokie jie yra.

Leisti sau būti tokiu, koks esi ir tiesiog stebėti, kas iš to gausis.

Leisti atsirasti idėjoms, svarstyti jas su smalsumu ir neatmesti kaip neįmanomų.

Leisti sau atsidurti ten, kur esi šaukiamas ir iš tos vietos pradėti bendrauti su tave supančiu pasauliu be kaukės, be savo ego demonstravimo, be išankstinių pretenzijų, be pataikavimo žmonėms.

Leisti žmonėms padėti tau (to vis dar mokausi…).

Leisti sau daryti klaidas ir mokytis iš jų.

Įsileisti į savo gyvenimą naujas patirtis ir pasikliauti buvimu ir veikimu jose. Nes jos tikrai kažkur nuves.

Neužsivelti išankstiniuose nusistatymuose, įtarimuose, nuomonėse ir fantazijose, kaip ir kas turi būti.

Veikti greičiau nei buvai įpratęs, nors abejonės būtinai stabdys, kurdamos scenarijus apie tai, kaip kažkas gali atsitikti.

Mokytis greičiau, nes vietoje galvojimo neišvengiamai reikia rinktis darymą.

Kai noras būti tobulam ir puikiam išnyksta ir pagaliau priimi save tokį, koks esi, stresas sumažėja ir nerimą pakeičia smalsumas.

Kelias platėja, o horizontas plečiasi.

Netobulos karjeros horizontas, kurio norisi siekti su vaikiška nuostaba…